Jei lankėtės Danijoje ar Nyderlanduose vėlyvą rudenį ar žiemą, tikriausiai likote nustebę. Ten dviratis nėra tik vasaros pramoga – tai gyvenimo būdas. Jauni, pagyvenę, su kostiumais ar sportine apranga – visi mina, nepaisant vėjo ar kritulių. Grįžus į Lietuvą, vaizdas pasikeičia kardinaliai. Nors miestų infrastruktūra gerėja, o takai tiesiami vis plačiau, atėjus šaltajam sezonui jie ištuštėja.
Kyla natūralus klausimas: ar važinėti dviračiu žiemą Lietuvoje yra „misija neįmanoma“, skirta tik ekstremalams, ar tiesiog dar neatrastas, praktiškas būdas judėti, kurį stabdo mūsų įpročiai?
Klimatas ar visgi požiūris?
Vienas dažniausių argumentų, kodėl lietuviai žiemą dviratį iškeičia į automobilį – mūsų klimatas. Lietus, sniegas, plikledis ir žema temperatūra atrodo nesuderinami su maloniu važiavimu. Tačiau skeptikai dažnai pamiršta pasižiūrėti į šiauriau esančias valstybes.
Švedijoje ar Norvegijoje žiemos kur kas atšiauresnės, sniego daugiau, tačiau dviratininkų srautai ten nenutrūksta. Kaip pastebi daugelis dviračių kultūros entuziastų – blogo oro nėra, yra tik netinkama apranga. Žinoma, Olandijoje rečiau pasitaiko ledas ant takų, tačiau Skandinavijos pavyzdys rodo, kad klimatas nėra pagrindinis stabdis. Tai labiau kultūrinio pratusimo ir… infrastruktūros priežiūros klausimas. Jei takai valomi taip pat operatyviai kaip gatvės, važiavimas tampa saugus. Deja, Lietuvoje dviračių takas dažnai tampa sniego sandėliavimo vieta, o tai jau nebe požiūrio, o miesto valdymo problema.
Reljefo iššūkiai: Vilnius – ne Amsterdamas
Diskusijose dažnai lyginama Lietuvos ir Nyderlandų topografija. Amsterdamas – plokščias kaip blynas, tuo tarpu Vilnius ar Kaunas pasižymi kalvomis.
„Minti į Šeškinės ar Narbuto kalną su paprastu miesto dviračiu, vilkint žieminę striukę ir kostiumą, yra tikras iššūkis“, – dažnai sako miestiečiai. Ir jie teisūs. Jei vasarą suprakaituoti nėra taip baisu, tai žiemą, atvykus į biurą šlapiam, kyla diskomfortas.
Čia susiduriame su infrastruktūros trūkumu biuruose – retas darbdavys pasirūpina dušais ar persirengimo kambarėliais. Visgi, technologijos šią problemą sprendžia. Elektriniai dviračiai ar paspirtukai leidžia įveikti stačias įkalnes be didelių fizinių pastangų, todėl atvykti į darbą galima „sausam“. Tai po truputį keičia žaidimo taisykles.
Saugumas ir „statuso“ žaidimai
Dar viena priežastis, kodėl takai žiemą būna tušti – saugumas. Ir kalbame ne tik apie eismo saugumą (nors slidūs keliai ir vairuotojų kultūra vis dar kelia nerimą), bet ir apie turto saugumą.
Daugelis žmonių bijo palikti kokybišką dviratį prirakintą lauke visai dienai. Vagystės vis dar yra skaudi realybė, o neštis purviną, šlapią dviratį į biurą ar butą – nepatogu. Su automobiliu paprasčiau: užrakinai ir nuėjai.
Be to, negalima ignoruoti ir giliai įsišaknijusio mentaliteto. Lietuvoje vis dar gajus sovietinis mąstymas, kad automobilis yra statuso simbolis, o dviratis – „varguolio“ transportas. Nors jaunoji karta šį stereotipą laužo, daugeliui vis dar atrodo „ne lygis“ važiuoti į svarbų susitikimą dviračiu, ypač kai lauke minusinė temperatūra. Tuo tarpu vakarų Europoje pamatyti kostiumuotą vadovą ant dviračio yra visiškai įprasta.
Kaip pasiruošti, jei visgi ryžtatės?
Nepaisant iššūkių, vis daugiau lietuvių atranda važiavimo žiemą džiaugsmą: nėra kamščių, grynas oras ir nemokama mankšta. Tačiau, norint važiuoti saugiai, reikia pasiruošti. Neužtenka tiesiog išsivaryti tą patį dviratį, kuriuo važinėjote liepos mėnesį.
Svarbiausia – sukibimas ir matomumas. Žiemą temsta anksti, todėl kokybiški žibintai yra gyvybiškai svarbūs. Taip pat, kaip ir automobiliams, dviračiams egzistuoja žieminės padangos (neretai – dygliuotos).
Tačiau paruošimas nesibaigia tik padangomis. Velonova vadovė Viktorija Kaupienė sako: „Žiemos metu lietuviai vis dažniau domisi ne tik pačiais dviračiais, bet ir jų priežiūra. Svarbu suprasti, kad druska ir smėlis, barstomi ant takų, yra didžiausi dviračio mechanizmų priešai. Todėl reguliarus grandinės valymas, tepimas ir dviračio nuplovimas po kelionės yra būtina rutina, jei nenorite pavasarį keisti visų detalių.“
Verdiktas
Ar dviratis žiemą Lietuvoje yra beprotybė? Tikrai ne. Tai – įpročio ir pasiruošimo reikalas. Taip, mes turime kalvų, taip, mūsų orai nedžiugina, o vairuotojų kultūra dar tobulintina. Tačiau su tinkama apranga, techniškai tvarkingu dviračiu ir šiek tiek pakeistu požiūriu, tai gali tapti puikia alternatyva stovėjimui spūstyse.
Infrastruktūra gerėja, biurai tampa lankstesni, o elektriniai sprendimai padeda įveikti kalnus. Galbūt dar nesame Danija, bet judame teisinga kryptimi – po vieną mynamą kilometrą.
