Kinijos Liaudies Respublika – tai ne tik geografinis vienetas ar politinė sistema. Tai šiuolaikinės epochos supervalstybė, kurios įtaka kasmet stiprėja – nuo pasaulinės prekybos iki geopolitikos, nuo technologijų iki klimato kaitos sprendimų. Tai valstybė, kuri iš kaimiškos, nuo pasaulio atsilikusios šalies per keletą dešimtmečių pavirto viena pažangiausių ir galingiausių žaidėjų pasaulinėje arenoje.
KLR įkūrimas ir istorinės aplinkybės
Kinijos Liaudies Respublika buvo oficialiai paskelbta 1949 m. spalio 1 dieną, kai Mao Dzedungas iš Tiananmenio aikštės balkono Pekine paskelbė, kad „Kinijos žmonės atsistojo“. Tai buvo simbolinis ir esminis lūžis po dešimtmečius trukusios suirutės – karų, užsienio okupacijos, kolonijinio spaudimo ir vidinių kovų.
Iki tol Kinija buvo vadinama Kinijos Respublika – valstybė, įkurta po imperinės Čingų dinastijos žlugimo 1912 m. Tačiau XX a. pirmoje pusėje šalis tapo nestabili: vyko karų vadų kovos, Japonijos invazija, o po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo nuožmus pilietinis karas tarp nacionalistų, vadovaujamų Čiang Kai-šeko, ir komunistų, vadovaujamų Mao. Pastarieji laimėjo, nacionalistai pasitraukė į Taivaną, o žemyne įkurta Kinijos Liaudies Respublika.
Nuo to momento prasidėjo visiškai naujas Kinijos raidos etapas – grindžiamas vienos partijos, marksistinės ideologijos, centrinės valdžios ir valstybinio planavimo principais.
Valdymo sistema: vienpartinė, bet efektyvi?
Kinija vadina save socialistine valstybe su kiniškomis savybėmis. Tai reiškia, kad formaliai ji laikosi komunizmo principų, tačiau praktiškai daugelyje sričių veikia kapitalistinė logika. Vis dėlto esminis skirtumas yra politinis – valstybėje nėra daugpartinės demokratijos, o visus svarbiausius sprendimus priima Kinijos Komunistų partija (KKP).
Šalies valdymo struktūra yra hierarchinė ir stipriai centralizuota. Nominaliai yra prezidentas, vyriausybė, parlamentas – Liaudies atstovų kongresas, tačiau visi šie organai pavaldūs KKP sprendimams. Xi Jinpingas, šiuo metu einantis prezidento ir partijos generalinio sekretoriaus pareigas, laikomas galingiausiu Kinijos vadovu nuo Mao laikų.
Sistemai būdingos šios savybės:
- Partija turi kontrolę visose gyvenimo srityse: nuo žiniasklaidos ir švietimo iki teisėsaugos ir verslo.
- Nėra laisvų rinkimų nacionaliniu lygiu – vietos lygmenyje egzistuoja ribotas kandidatuojančių asmenų pasirinkimas, bet partija galiausiai viską prižiūri.
- Žiniasklaida, internetas ir socialiniai tinklai yra cenzūruojami – veikia vadinamoji „Didžioji Kinijos ugniasienė“, ribojanti prieigą prie informacijos.
Ekonomika: socializmas su rinkos bruožais
Nors Kinija ir toliau save pristato kaip komunistinę valstybę, ekonominė sistema iš esmės remiasi rinkos principais, tačiau su stipriu valstybės įsikišimu ir strateginiu planavimu. Ši dviguba sistema dažnai vadinama „socializmu su kiniškomis savybėmis“ – valstybė kontroliuoja pagrindinius sektorius, bet leidžia klestėti privačiam verslui.
Svarbiausi posūkiai įvyko 1978 m., kai Deng Xiaoping pradėjo vadinamąsias „atvirumo reformas“ – leido privačiam verslui kurtis, skatino užsienio investicijas ir atvėrė šalies ekonomiką pasauliui. Nuo to laiko Kinija:
- Tapusi pasaulio fabriku, eksportuoja viską – nuo žaislų ir rūbų iki aukštųjų technologijų.
- Yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje, nusileidžianti tik JAV.
- Yra viena didžiausių prekybos partnerių Europai, Afrikai, Pietų Amerikai ir Azijos regionui.
- Investuoja trilijonus dolerių į infrastruktūrą, technologijas, žaliąją energiją.
Tačiau šalia sėkmės Kinija susiduria ir su iššūkiais: demografinis senėjimas, nekilnojamojo turto burbulai, skolos augimas, tarptautinės sankcijos, susijusios su žmogaus teisių pažeidimais.
Gyventojai, kalbos ir visuomenė
Kinijoje gyvena apie 1,4 milijardo žmonių, todėl tai – gyventojų skaičiumi didžiausia pasaulio valstybė. Nors neseniai ją aplenkė Indija, Kinijos urbanizacijos tempas ir gyventojų tankis vis dar įspūdingi.
Didžioji dauguma gyventojų – haniai, sudarantys apie 91% visų piliečių, tačiau Kinijoje yra net 55 tautinės mažumos. Tarp jų – tibetiečiai, mongolai, ujgūrai, hui, čuangai ir kiti.
Oficiali kalba – mandarinų kinų kalba, tačiau įvairiuose regionuose vartojami skirtingi dialektai (kantonų, šanghainiečių, hakka ir kt.). Kalba ir raštas – vienas svarbiausių nacionalinės tapatybės elementų.
Visuomenė patiria stiprią valstybės įtaką, tačiau tuo pačiu joje daug technologinių naujovių, skaitmeninių sprendimų, o jaunimas yra aktyvus, ambicingas ir vis labiau tarptautiškas.
Teritorinis suskirstymas ir politiniai ypatumai
Kinija yra milžiniška valstybė, kurios administracinė struktūra labai sudėtinga. Teritoriją sudaro:
- 23 provincijos (KLR įtraukia ir Taivaną, nors realiai jo nekontroliuoja).
- 5 autonominiai regionai – pvz., Tibetas, Sindziangas (ujgūrų regionas), kuriuose gyvena tautinės mažumos.
- 4 miestai-centro pavaldumo – Pekinas, Šanchajus, Čongčingas ir Tjandzinas.
- 2 specialieji administraciniai regionai – Honkongas ir Makao, kurie turi atskiras teises, valiutas, teisinę sistemą, bet priklauso KLR.
Ši sistema leidžia centrinei valdžiai išlaikyti tvirtą kontrolę, tuo pačiu suteikiant dalinę autonomiją regionams, kuriems taikoma formulė „viena šalis – dvi sistemos“.
Kinijos užsienio politika ir pasaulinė įtaka
Kinijos užsienio politika yra ambicinga ir globali. KLR siekia pakeisti pasaulio tvarką iš vienpolės (Vakarų dominuojamos) į daugpolę, kur pati būtų viena iš centrinių jėgų.
Šalies veiksmai tarptautinėje arenoje:
- Įgyvendina „Diržo ir kelio iniciatyvą“ – megaprojektą, jungiantį Aziją, Afriką ir Europą infrastruktūros ir prekybos ryšiais.
- Turi konfliktų Pietų Kinijos jūroje, kur reiškia pretenzijas į tarptautines teritorijas.
- Laikosi „Vienos Kinijos“ politikos, siekdama, kad Taivanas nebūtų pripažintas kaip nepriklausoma valstybė.
- Investuoja ir stiprina ryšius su besivystančiomis šalimis – ypač Afrikoje ir Pietų Azijoje.
- Vysto strateginę partnerystę su Rusija, kartu priešindamasi Vakarų dominavimui.
Išvada
Kinijos Liaudies Respublika – tai unikali valstybė, kuri per kelis dešimtmečius iš naujai susiformavusios komunistinės šalies virto viena stipriausių pasaulio galių. Jos valdymo sistema, ekonomikos modelis, kultūra ir užsienio politika – visiškai kitokie nei Vakarų standartai, bet vis labiau veikiantys visą pasaulį.
Kiniją galima mylėti ar kritikuoti, tačiau jos nepastebėti – nebeįmanoma. Tai valstybė, kuri ne tik dalyvauja pasaulio raidoje, bet ją ir keičia. Norint suprasti XXI amžių – reikia pažinti Kiniją. Ir ne paviršutiniškai, o iš esmės.
