Nacionaliniai parkai Indonezijoje – Komodo drakonai ir tropiniai miškai

Indonezija – tai šalis, kur gamta dar diktuoja savo taisykles. Čia rytais pabundi nuo cikadų čirškimo, ore tvyro drėgnas žemės ir tropinių žiedų kvapas, o už posūkio gali pasirodyti gyvūnas, kurį iki šiol matei tik „National Geographic“ puslapiuose. Nacionaliniai parkai Indonezijoje – tai ne tik saugomos teritorijos, bet ir gyvos, pulsuojančios ekosistemos, kuriose žmogus yra tik svečias.

Kelionė po šiuos parkus – tarsi žingsnis atgal į laikus, kai pasaulis buvo laukinis: nuo Komodo salų, kur vaikšto legendiniai Komodo drakonai, iki Sumatros ir Javos tropinių miškų, kuriuose medžių lajos užstoja dangų, o kiekvienas garsas kelia smalsumą ir lengvą virpulį.

Indonezijos nacionaliniai parkai – laukinė gamta nuo ugnikalnių iki džiunglių

Indonezijoje yra daugiau nei 50 nacionalinių parkų, išsibarsčiusių per tūkstančius salų. Kiekvienas jų – visiškai skirtingas pasaulis. Vienur dominuoja ugnikalniai ir pelenais nusėtos kalnų viršūnės, kitur – tankūs džiunglių miškai, kuriuose saulės spinduliai prasiskverbia tik plonais ruoželiais.

Čia gali:

• stebėti laukinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje,
• leistis į kelių dienų žygius per tropinius miškus,
• nardyti šalia koralinių rifų, esančių nacionalinių parkų ribose,
• patirti visišką atsijungimą nuo civilizacijos.

„Atrodė, kad miškas kvėpuoja kartu su manimi – kiekvienas žingsnis buvo lydimas garsų, kurių net nemoku įvardinti“, – prisimena Milda, 32 m., keliavusi po Sumatros nacionalinius parkus.

Šiuose parkuose saugomos ne tik kraštovaizdžio grožybės, bet ir itin retos gyvūnų rūšys: orangutanai, raganosiai, tigrai, egzotiniai paukščiai ir, žinoma, garsiausi Indonezijos „gyventojai“ – Komodo drakonai.

Komodo nacionalinis parkas – kur gyvena paskutiniai drakonai

Komodo nacionalinis parkas – tai vieta, kur realybė atrodo lyg filmo dekoracija. Sausos, gelsvos kalvos susilieja su turkio spalvos jūra, o ore tvyro karštis, kuris tarsi sustabdo laiką. Šis parkas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, apima kelias pagrindines salas – Komodo, Rinca, Padar – ir dešimtis mažesnių salelių.

Čia viskas atrodo pirmapradė: vėjas šiugžda žolėje, bangos lėtai daužosi į krantą, o mintis, kad kažkur netoliese gali pasirodyti Komodo drakonas, kelia malonų nerimą. Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur žmogus tikrai pajunta, jog yra ne viršūnėje, o šalia gamtos.

„Kai gidas sustabdė ir tyliai pasakė – žiūrėkit į kairę, širdis pradėjo plakti greičiau. Drakonas gulėjo vos už keliolikos metrų. Toks ramus, bet kartu bauginantis“, – pasakoja Tomas, 41 m., pirmą kartą lankęsis Komodo saloje.

Komodo drakonai – didžiausi driežai pasaulyje

Komodo drakonai – tikri šio parko šeimininkai. Jie gali užaugti iki 3 metrų ilgio ir sverti daugiau nei 70 kilogramų. Jų judesiai lėti, bet klaidinantys – šie gyvūnai gali staiga tapti itin greiti, todėl lankytojams visada privaloma būti su gidu.

Šie driežai:

• minta elniais, šernais ir kitais gyvūnais,
• turi stiprų, bakterijų kupiną seilę (šiandien jau žinoma – ir nuodingas liaukas),
• dažniausiai aktyvūs ryte ir vėlyvą popietę.

Nors Komodo drakonai nėra agresyvūs be priežasties, jie yra laukiniams gyvūnams būdingai nenuspėjami. Todėl nacionaliniame parke galioja griežtos taisyklės – vaikščioti leidžiama tik pažymėtais takais, laikantis saugaus atstumo.

„Jausmas keistas – žiūri į gyvūną, kuris gyveno dar dinozaurų laikais, ir supranti, kad jis čia – ne dėl turistų“, – sako Laura, 29 m., kelionių fotografė.

Salos, paplūdimiai ir povandeninis pasaulis

Komodo nacionalinis parkas – ne tik drakonai. Tai ir vieni įspūdingiausių Indonezijos kraštovaizdžių. Padar salos apžvalgos aikštelė atveria vaizdą, kur kalvos lyg bangos susilieja su skirtingų atspalvių vandeniu – nuo smaragdinio iki gilaus mėlio.

Ne mažiau įspūdingi:

• Rožinis paplūdimys (Pink Beach), kur smulkūs koralai suteikia smėliui švelnų rausvą atspalvį,
• nardymo vietos su mantomis, vėžliais ir spalvingais rifais,
• ramios įlankos, kur girdisi tik vandens pliauškėjimas prie valties borto.

Vanduo čia skaidrus, o povandeninis pasaulis toks gyvas, kad kartais atrodo, jog esi akvariume be sienų. Net jei nesi patyręs naras, snorkelingas Komodo parke palieka neišdildomą įspūdį.

Ujung Kulon nacionalinis parkas – pirmykštės Javos džiunglės

Ujung Kulon nacionalinis parkas – tai visiška priešingybė atviriems Komodo salų kraštovaizdžiams. Čia viską apgaubia tankios, drėgnos džiunglės, kur oras sunkus nuo tropinės šilumos, o kiekvienas įkvėpimas kvepia lapais, žeme ir lietumi. Parkas įsikūręs vakarinėje Javos dalyje ir yra viena mažiausiai paliestų Indonezijos vietų.

Įžengus į šį parką apima jausmas, kad civilizacija liko kažkur labai toli. Mobilus ryšys dingsta, laiką pradedi skaičiuoti ne valandomis, o saulės padėtimi. Girdisi tik paukščių šūksniai, vabzdžių zyzimas ir kartais – tolimas bangų ošimas, primenantis, jog džiunglės čia susitinka su vandenynu.

„Tai buvo tyliausia ir kartu garsiausia vieta, kurioje esu buvusi. Tylu nuo žmonių, bet gamta – be galo triukšminga“, – pasakoja Eglė, 35 m., keliavusi po Javą savarankiškai.

Retos rūšys ir biologinė įvairovė

Ujung Kulon nacionalinis parkas yra paskutinė vieta pasaulyje, kur natūralioje aplinkoje dar gyvena Javos raganosis – viena rečiausių žinduolių rūšių planetoje. Nors jį pamatyti pavyksta itin retai, vien mintis, kad jis kažkur netoliese, suteikia šiam parkui ypatingos reikšmės.

Be raganosių, parke aptinkama:

• šimtai paukščių rūšių,
• beždžionės ir laukinės kiaulės,
• krokodilai upėse ir mangrovėse,
• neįtikėtina augalų įvairovė – nuo milžiniškų medžių iki vaistinių augalų.

Šis parkas yra tarsi gyvas biologijos vadovėlis, kuriame kiekvienas žingsnis atskleidžia naują detalę. Vietiniai gidai pasakoja, kaip atpažinti gyvūnų pėdsakus, išgirsti paukščius pagal jų giesmes ir saugiai judėti džiunglėse.

Ką čia patiria keliautojai

Kelionė į Ujung Kulon nėra lengva – ir būtent tai ją daro tokia ypatinga. Čia nevažiuoja masiniai turistiniai autobusai, o žygiai dažnai reikalauja fizinio pasirengimo ir kantrybės.

Keliautojai dažniausiai patiria:

• kelių valandų ar dienų žygius per džiungles,
• plaukimą valtimis palei laukinę pakrantę,
• naktis paprastose stovyklavietėse, klausantis džiunglių garsų,
• tikrą atsijungimą nuo kasdienio tempo.

„Naktį palapinėje lyjant tropiniam lietui supratau, kaip mažai iš tikrųjų reikia. Tas jausmas išliko dar ilgai grįžus namo“, – prisimena Mantas, 38 m., nuotykių keliautojas.

Gunung Leuser nacionalinis parkas – orangutanų namai

Gunung Leuser nacionalinis parkas Sumatroje – tai viena tų vietų, kur laikas tarsi sulėtėja. Čia tropiniai miškai tokie tankūs, kad dieną kartais primena prieblandą, o oras prisotintas drėgmės, lapų ir prinokusių vaisių kvapo. Šis parkas – UNESCO pasaulio paveldo objektas ir viena svarbiausių saugomų teritorijų Pietryčių Azijoje.

Daugeliui keliautojų Gunung Leuser siejasi su vienu ypatingu momentu – pirmuoju susitikimu su laukiniu orangutanu. Tai ne zoologijos sodas ir ne šou – tai tyli, pagarbi akimirka, kai stebi gyvūną jo namuose.

„Kai orangutanas nusileido nuo medžio ir ramiai pažiūrėjo į mus, visi nutilo. Atrodė, kad jis stebi mus taip pat smalsiai, kaip mes – jį“, – pasakoja Ieva, 34 m., keliavusi po Bukit Lawang apylinkes.

Susitikimas su orangutanais

Gunung Leuser parke gyvena viena didžiausių laukinių orangutanų populiacijų pasaulyje. Juos galima sutikti žygiuojant su vietiniais gidais, dažniausiai Bukit Lawang regione. Šie žygiai organizuojami taip, kad nekenktų gyvūnams ir skatintų atsakingą turizmą.

Svarbu žinoti:

• orangutanai yra laukiniai gyvūnai – jų liesti ar maitinti negalima,
• būtina laikytis atstumo ir gido nurodymų,
• triukšmas ir staigūs judesiai nepageidaujami.

Šios taisyklės padeda išsaugoti natūralų elgesį ir leidžia keliautojams patirti autentišką susitikimą. Daugeliui tai tampa viena stipriausių emocinių kelionės akimirkų visoje Indonezijoje.

Tropiniai miškai ir džiunglių žygiai

Žygiai Gunung Leuser parke – tai tikra pojūčių kelionė. Takai driekiasi per upes, slidžius šlaitus ir milžiniškų medžių šaknis. Kartais tenka bristi per vandenį, kartais – lipti aukštyn klausantis gido pasakojimų apie augalus ir gyvūnus.

Čia gali:

• leistis į vienos ar kelių dienų žygius,
• nakvoti džiunglėse ar vietiniuose nameliuose,
• plaukti upėmis atgal į kaimus,
• patirti tikrą atotrūkį nuo miesto triukšmo.

„Po dviejų dienų džiunglėse telefonas tapo nereikalingas. Grįžtant upe tylėjome – visi jautėmės kažką svarbaus palikę miške“, – dalijasi Rūta, 27 m..

Populiariausių Indonezijos nacionalinių parkų palyginimas

Praktiniai patarimai keliautojams

Kelionė po Indonezijos nacionalinius parkus reikalauja šiek tiek daugiau pasiruošimo nei įprastas poilsis kurorte, tačiau būtent tai ir suteikia jai tikrumo. Čia svarbu ne tik tai, ką pamatai, bet ir kaip jautiesi – karštis, drėgmė, lėtesnis tempas greitai priverčia prisitaikyti ir paleisti įprastą kasdienį skubėjimą.

Kada geriausias laikas lankyti nacionalinius parkus Indonezijoje

Daugumai keliautojų palankiausias metas yra sausasis sezonas – nuo gegužės iki spalio. Šiuo laikotarpiu takai tampa lengviau įveikiami, upės ne tokios patvinusios, o gyvūnus stebėti paprasčiau. Tai ypač aktualu planuojant žygius Gunung Leuser ar Ujung Kulon džiunglėse.

Lietingasis sezonas, trunkantis maždaug nuo lapkričio iki balandžio, taip pat turi savų privalumų. Džiunglės tuo metu atrodo sodresnės, žaluma intensyvesnė, o turistų mažiau. Visgi verta nusiteikti staigiems lietums, slidžiams takams ir lėtesnei logistikai, ypač atokesniuose regionuose.

Kaip pasiruošti kelionei į nacionalinius parkus

Svarbiausia – neperkrauti kuprinės, bet pasirūpinti esminiais dalykais. Lengvi, ilgomis rankovėmis drabužiai padės apsisaugoti nuo saulės ir vabzdžių, o patogi, vandeniui atspari avalynė dažnai tampa tikru išsigelbėjimu po tropinio lietaus. Apsauga nuo uodų ir saulės čia nėra prabanga, o būtinybė.

Taip pat verta turėti pakankamai vandens, ypač žygių metu, ir pasirūpinti kelionių draudimu – nacionaliniai parkai dažnai nutolę nuo didžiųjų miestų, o medicininė pagalba gali būti ne iš karto pasiekiama.

„Galvojau, kad per daug ruošiuosi, bet jau pirmą dieną supratau – Indonezijos gamta atleidžia klaidas tik retai“, – prisimena Andrius, 36 m., keliavęs po Sumatros džiungles.

Saugumas ir pagarba gamtai

Indonezijos nacionaliniuose parkuose saugumas prasideda nuo pagarbos vietinėms taisyklėms. Daugelyje parkų lankytojai privalo būti su gidu – tai ne formalumas, o reali pagalba orientuojantis ir bendraujant su laukine gamta. Gyvūnai čia gyvena pagal savo taisykles, todėl svarbu laikytis atstumo, nešerti jų ir vengti staigių judesių.

Keliaujant šiose teritorijose dažnai pajunti, kad esi tik svečias. Ir būtent tas jausmas – vaikščioti tyliau, stebėti atidžiau, palikti kuo mažiau pėdsakų – daugeliui tampa viena stipriausių kelionės patirčių.