Ugnikalniai Balio saloje – gamtos jėgos ir nepakartojami vaizdai

Kai pirmą kartą išsilaipini Balyje, atrodo, kad čia viskas kvėpuoja gyvybe — nuo smilkalais kvepiančių šventyklų iki žaliuojančių ryžių terasų, nuo sūraus vandenyno oro iki rūku apgaubtų kalnų. Bet tik tada, kai pirmą kartą pamatai ugnikalnį — didingą, tyliai rūkstantį dangaus milžiną — supranti, kad ši sala ne tik žali ir kvėpuoja, bet ir pulsuoja ugnimi.

Balio sala — tai vieta, kur žemė, dangus ir ugnis susilieja į vieną kvapą gniaužiantį reginį. Čia ugnikalniai nėra tik gamtos dariniai — jie laikomi šventais kalnais, dievų buveinėmis, o kiekvienas jų turi savo charakterį: vienas švelnus ir svetingas, kitas galingas bei nenuspėjamas.

Kelionė į šiuos kalnus – tai ne tik fizinis žygis. Tai ir dvasinė patirtis, kai viršūnėje, pasitinkant saulėtekį, pajunti, kad žemė po kojomis gyva, o dangus virš tavęs tarsi ranka pasiekiamas.

„Kai stovėjau Batūro viršūnėje ir saulė kilo virš debesų, atrodė, kad visa sala alsuoja kartu su manimi,“ – sako Milda, 32 m. iš Vilniaus.

Šis straipsnis padės tau pažinti Balio ugnikalnius, sužinoti, kaip pasiruošti kelionei, ką pamatyti aplink juos ir kodėl šie žygiai palieka neišdildomą įspūdį kiekvieno keliautojo širdyje.

Balio ugnikalniai – sala, kur žemė kvėpuoja ugnimi

Balis – tai sala, kurioje gamta ir žmonės gyvena itin artimoje harmonijoje. Čia žemė nėra tik žemė – ji gyva, kvėpuojanti, kartais ramiai snaudžianti, o kartais šnabždanti savo galią per žemės drebėjimus ar dūmus iš kalnų viršūnių. Ugnikalniai Balyje – neatsiejama jos tapatybės dalis, formuojanti tiek kraštovaizdį, tiek vietos kultūrą.

Sala priklauso Indonezijos ugnies žiedui, vienai aktyviausių seismologinių zonų pasaulyje. Štai kodėl čia stūkso keli įspūdingi vulkanai, kurių kontūrai dažnai matomi net iš tolimų pakrantės paplūdimių. Jie – ir žemės jėgos simbolis, ir kasdienio gyvenimo fonas, aplink kurį sukasi daugybė ritualų, pasakojimų bei žygių.

Pagrindiniai Balio ugnikalniai

Norint suprasti salą, verta pažinti jos tris pagrindinius „milžinus“:

Šie trys kalnai ne tik formuoja salos reljefą, bet ir lemia klimatą bei žemės derlingumą. Aplink juos plyti ryžių terasos, mineralais turtingos versmės ir mažos gyvenvietės, kuriose gyventojai tiki, kad ugnikalniai – tai dievų balsas, kurio reikia klausytis, o ne bijoti.

„Kai pirmą kartą pamačiau Agungą iš Pura Lempuyang šventyklos vartų, pajutau, kad tai kažkas daugiau nei kalnas. Tai šventas simbolis, kuris tyliai primena apie žemės galybę,“ – dalijasi Rasa, 28 m., keliautoja iš Kauno.

Batūras – lengviausiai pasiekiamas ir populiariausias ugnikalnis

Jei yra vieta Balyje, kur keliautojai sutinka saulę ne paplūdimyje, o virš debesų, tai neabejotinai – Batūro kalnas (Mount Batur). Tai vienas žemiausių, bet kartu vienas įspūdingiausių ir lengviausiai pasiekiamų ugnikalnių saloje.

Nors žygis prasideda dar naktį, dažniausiai apie 3 val. ryto, kiekvienas žingsnis tarsi nuveda arčiau saulės. Takas vingiuoja per vulkaninius pelenus ir lavos laukus, o viršūnę pasiekti galima per 1,5–2 val.. Ten, kur oras gaivus, o pasaulis apačioje dar miega, horizonte ima busti auksinė šviesa.

Kai saulė kyla virš Batūro ežero ir dūmų kamuoliai švelniai kyla iš kalno kraterio, viskas atrodo nerealu – tarsi trumpas, bet intensyvus sapnas. Daugelis keliautojų prisimena šią akimirką kaip vieną įspūdingiausių gyvenime.

„Saulėtekis ant Batūro buvo magiškas. Nors lipimas nebuvo sunkus, viršūnėje užplūdo emocijos – tylus vėjas, rytinis rūkas ir jausmas, kad pasaulis ką tik gimė iš naujo,“ – sako Milda, 32 m.

Žygio detalės

Batūro žygiai dažnai organizuojami su vietiniais gidais – ne tik dėl saugumo, bet ir dėl kultūrinių žinių. Jie pasakoja, kad kalnas vis dar aktyvus, tačiau paskutiniai rimtesni išsiveržimai įvyko XX a. viduryje, o dabar iš kraterio sklinda tik dūmai ir šiluma. Kai kurie gidai net verda kiaušinius geoterminiuose garuose – nedidelis, bet įsimintinas ritualas po saulės pasitikimo.

Be to, po žygio galima atsipalaiduoti karštosiose versmėse prie Batūro ežero, kur kūną apgaubia šiltas, mineralais prisotintas vanduo – tobulas atokvėpis po naktinio žygio.

Agungas – šventas kalnas ir dvasinis išbandymas

Jei Batūras – tai Balio rytinis pasisveikinimas su saule, tai Agungas – jos šventas altorius.
Šis didingas ugnikalnis, siekiantis 3 031 m aukštį, laikomas svarbiausiu ir švenčiausiu kalnu visoje saloje. Vietiniai hinduistai tiki, kad čia gyvena dievai, o pats Agungas – tai Pasaulio centras, jungiantis dangų ir žemę.

Kiekvienas balietis žino, kur stūkso Agungas. Namo vartai ar šventyklos vartai dažnai statomi taip, kad žiūrėtų į jo pusę – iš pagarbos šiai galingai jėgai.
Tačiau keliautojams Agungas reiškia ir fizinį, ir dvasinį išbandymą. Jo žygis – tai ne romantiškas pasivaikščiojimas, o rimta ekspedicija.

„Kai kopiau į Agungą, jautėsi, kad tai ne tik kalnas, o kažkas daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo kaip meditacija – sunkus, bet apvalantis,“ – prisimena Tomas, 40 m., iš Klaipėdos.

Kelionė į Agungą: ką reikia žinoti

Kopimas į Agungą paprastai prasideda apie vidurnaktį, kad viršūnę pasiektum apie 6 val. ryto ir pasitiktum saulėtekį. Kelionė – ilga ir sudėtinga, trunkanti 5–7 valandas į viršų. Dėl kintančio oro, vėjo ir aštrių akmenų čia reikia tiek fizinio pasiruošimo, tiek vidinės ramybės.

Kadangi tai aktyvus ugnikalnis (paskutiniai išsiveržimai vyko 2017–2019 m.), kopimas kartais būna uždaromas, todėl būtina pasitikrinti vietines naujienas ar pasitarti su gidu.

Dvasinė patirtis virš debesų

Agungo viršūnė ne visada pasiekiama – dėl debesų ar vėjo kartais gidai sustabdo žygius dar prieš viršūnę. Tačiau net ir tokia patirtis dažnai vadinama transformuojančia. Viršūnėje keliautojus pasitinka Pura Agung Besakih – didžiausia ir seniausia Balio šventykla, kurioje vietiniai meldžiasi prieš kiekvieną kopimą.

„Kai saulė kilo virš debesų, ir girdėjosi tik vėjas, supratau, kodėl baliečiai šį kalną vadina ‘dievo namais’. Tai ne tik kelionė į viršų, tai kelionė į save,“ – rašo Greta, 29 m., kelionių tinklaraštininkė.

Kintamani regionas – gyvenimas ugnikalnių papėdėje

Nedaug pasaulyje vietų, kur galėtum sėdėti kavinėje, gurkšnoti šviežią kavą ir tuo pat metu stebėti gyvą ugnikalnį – tačiau būtent toks yra Kintamani regionas. Tai vieta, kur žemė ir žmonės gyvena ranka rankon su ugnimi. Aplinkui plyti derlinga žemė, išdeginta senų lavos srautų, o ore tvyro švelnus sieros ir dūmų aromatas – priminimas, kad gamta čia visada budri.

Ši sritis supa Batūro kalną ir ežerą, todėl daugelis keliautojų po žygio čia pasilieka dar dienai ar dviem – pasimėgauti vaizdais, karštosiomis versmėmis, kava ir vietos svetingumu. Kintamani yra tarsi Balio šiaurės širdis, kur kiekvienas rytas prasideda rūku ir kavos kvapu, o kiekvienas vakaras – dūmų debesimis, šokančiais virš kraterio.

„Sėdėjome su draugu terasoje, po kojomis – Batūro ežeras, o prieš akis – kalnas, vis dar dūmuojantis. Buvo tyla, tik kartais girdėjosi paukščiai ir karštųjų versmių burbėjimas. Ta akimirka liko manyje amžinai,“ – prisimena Laura, 35 m., iš Panevėžio.

Ką verta pamatyti Kintamani regione

Gyvenimas su ugnikalniu

Nepaisant aktyvumo, vietiniai gyventojai čia gyvena su nepaprastu ramumu. Jie tiki, kad Batūras – tai gyvas dievas, kurį reikia gerbti, o ne bijoti. Kiekvieną mėnesį kaimeliai rengia ceremonijas ir aukas kalnui, prašydami saugumo ir derliaus.

Turistai, apsistoję netoliese, dažnai kviečiami prisijungti – tai unikali proga pamatyti, kaip tradicijos ir gamtos jėgos susilieja į vieną kasdienybės ritmą.

Kaip pasiruošti ugnikalnio žygiui Balyje

Žygis į ugnikalnį Balyje nėra tik pasivaikščiojimas – tai nuotykis tarp debesų, akmenų ir dvasios tylos. Nesvarbu, ar keliausi į lengviau pasiekiamą Batūrą, ar į aukščiausią Agungą, tinkamas pasiruošimas gali nulemti, ar patirtis bus magiška, ar varginanti.

Ką būtinai pasiimti

• Patogūs sportiniai ar žygio batai – paviršius akmenuotas, slidus nuo pelenų.
• Lengvas šiltas džemperis ar striukė – viršūnėje net 10–15 °C vėsiau nei prie papėdės.
• Žibintuvėlis arba galvos lempa – kopimai vyksta prieš aušrą.
• Vanduo (bent 1,5 l) ir lengvi užkandžiai – bananais, riešutais ar batonikais dalinasi net gidai.
• Kepurė ir saulės kremas – ypač nusileidžiant, kai saulė jau stipri.
• Grynieji pinigai – karštosios versmės, gido ar transporto paslaugos dažnai apmokamos vietoje.
• Kelionės draudimas – ypač jei planuojamas kopimas į Agungą.

„Žygis buvo nuostabus, bet būčiau davus viską už vieną papildomą megztinį viršūnėje,“ – juokiasi Eglė, 27 m., iš Vilniaus.

Kada geriausias metas kelionei

Balio klimatas padalytas į du sezonus:

• Sausasis sezonas (balandis–spalis) – idealus metas žygiams: mažai lietaus, geras matomumas.
• Lietingasis sezonas (lapkritis–kovas) – kelių dalys gali būti slidžios, debesys užstoja saulėtekį.

Žygius geriausia planuoti tarp gegužės ir rugsėjo, kai naktimis būna vėsu, o rytai giedri.

Patarimai pirmą kartą lipantiems

• Eikite su sertifikuotu vietiniu gidu – tai privaloma daugelyje maršrutų ir padeda išvengti pavojų.
• Į žygį išvykite pailsėję, nes naktinis kopimas be miego gali būti alinantis.
• Prieš žygį pasitikrinkite vulkaninės veiklos pranešimus – kai kuriais laikotarpiais kalnai būna uždaryti.
• Nepamirškite mėgautis procesu – tai ne lenktynės, o kelionė per gamtos gyvybę.

Ar tai saugu? Ką reikėtų žinoti apie aktyvius ugnikalnius

Kelionė prie ugnikalnio visada kelia jaudulį — ir truputį nerimo. Kai iš kraterio kyla dūmai ar užuodi sieros kvapą, gamtos galia tampa labai tikra. Tačiau žygiai į ugnikalnius Balyje yra saugūs, jei laikomasi kelių svarbių taisyklių ir atsižvelgiama į vietinių nurodymus.

Balio valdžia ir geologijos tarnybos nuolat stebi vulkaninę veiklą, o gidai gauna naujausius pranešimus kiekvieną rytą. Jei yra menkiausia rizika, maršrutai į viršūnes laikinai uždaromi. Todėl visada verta pasitikėti vietiniais — jie geriausiai žino, kada kalnas „miega“, o kada verčiau leisti jam pailsėti“.

„Kai atvykome į Agungo papėdę, gidai pasakė, kad viršūnė uždaryta. Iš pradžių nusivylėme, bet galiausiai supratome – čia kalnai diktuoja taisykles, o mes tik svečiai,“ – pasakoja Rokas, 34 m., keliautojas iš Šiaulių.

Saugumo patarimai

• Kopkite tik su vietiniu gidu: jie ne tik pažįsta maršrutus, bet ir žino, kur pavojinga dėl dujų ar griuvusių akmenų.
• Klausykite perspėjimų: jei valdžia ar gidai sako, kad maršrutas uždarytas – jokiu būdu nebandykite lipti savarankiškai.
• Neprieikite prie kraterio krašto: dirva gali būti karšta ar nestabili.
• Stebėkite kvėpavimą: jei jaučiate stiprų sieros kvapą ar svaigimą, eikite žemyn.
• Turėkite kelionės draudimą: kuris apima kalnų žygius ir evakuaciją.

Ką daryti ekstremalios situacijos metu

Jei pasitaikytų netikėta vulkaninė veikla (nors tai labai reta):

• Likite su savo gidu: jie žino artimiausius saugius taškus.
• Užsidėkite nosinę ar audinį ant burnos: tai padeda apsisaugoti nuo pelenų.
• Judėkite žemyn prieš vėją: kad dūmai nepatektų į kvėpavimo takus.
• Nepasiduokite panikai: šie reiškiniai paprastai būna nedideli ir vietiniai yra pasiruošę.

„Kai vieną rytą pasigirdo žemės dundėjimas, gidai viską suvaldė ramiai – paaiškino, kad tai tik mažas drebėjimas. Jų ramybė persidavė ir mums,“ – prisimena Ingrida, 29 m.

Kelionės prie ugnikalnių moko pagarbos — tiek gamtai, tiek savo riboms.
Kai stovi ant kalno, po tavimi vibruoja žemė, o virš tavęs brėkšta aušra, pajunti, kad ši galia nėra pavojus — ji yra gyvybės šaltinis.

Dvasinė ir emocinė kelionės pusė

Ugnikalnio žygis Balyje – tai ne tik fizinė patirtis. Tai susitikimas su savimi – su savo kvėpavimu, riba, baime ir žavesiu, kai žemė po kojomis primena, kad esi tik mažytė dalelė didžiulės visatos.

Balio kultūroje ugnikalniai laikomi šventomis vietomis, o kiekvienas žygis – tarsi malda. Todėl net vietiniai gidai prieš lipdami ant kalno palieka aukas – gėlių, ryžių ar smilkalų. Jie tiki, kad taip išreiškia pagarbą žemės dvasioms ir prašo leidimo saugiai įkopti.

„Kai sėdėjau ant Agungo viršūnės ir debesys slinko po kojomis, pajutau tylą, kurios niekur kitur nėra. Atrodė, kad pasaulis sustojo – tik širdis plakė ir kvėpavau kartu su kalnu,“ – rašo Ieva, 31 m., kelionių entuziastė iš Kauno.

Kodėl šis žygis keičia požiūrį

Kelionė prie ugnikalnio – tai tarsi miniatiūrinis gyvenimas: pradžioje abejonės, tada sunkumas, o viršūnėje – išlaisvinimas. Daugelis keliautojų sako, kad po šio žygio jie pradėjo labiau vertinti paprastus dalykus – orą, saulę, vandenį, kvėpavimą.

Psichologai netgi pažymi, kad aktyvus buvimas gamtos ekstremaliose sąlygose (tokiose kaip vulkaniniai kalnai) padeda mažinti stresą ir atkurti vidinę pusiausvyrą. Nenuostabu, kad vis daugiau žmonių renkasi “volcano healing” patirtis – meditacijas ir jogos užsiėmimus prie Batūro ar Agungo papėdės.

Patarimas keliautojui

Nesistenk visko fotografuoti. Kartais geriausia akimirka – ta, kurios nepagavai kamera, bet pajutai širdimi.
Leisk sau sustoti, įkvėpti sieros dvelksmo, pajusti saulės spindulį ir suprasti, kad esi čia – tarp dangaus ir žemės, tarp ugnies ir vandens.

„Aš išmokau tylėti – tik klausytis vėjo ir savo minčių. Kalnas kalbėjo be žodžių,“ – sako Mindaugas, 38 m.

Kur apsistoti ir ką paragauti po žygio

Po žygio į ugnikalnį kūnas pavargsta, bet širdis kupina įspūdžių. O kas gali būti geriau, nei šilti pusryčiai su vaizdu į kalną, ežerą ir debesų jūrą, lėtai riedančią žemiau? Kintamani regionas ir jo apylinkės siūlo ne tik ramybę, bet ir autentišką Balio svetingumą — nuo mažų šeimos svečių namų iki prabangių viešbučių su panoraminiais baseinais.

Kur apsistoti prie Batūro ir Agungo

Ką paragauti po žygio

Po naktinio kopimo ir šalto rytinio vėjo norisi kažko šildančio ir soti, o Balio virtuvė tam – ideali:

• Bubur ayam – ryžių košė su vištiena, kiaušiniu ir traškiais svogūnais, dažnai patiekiama pusryčiams po žygio.
• Satay lilit – malta žuvis ar vištiena, apvyniota ant bambuko iešmelio, kepta ant žarijų.
• Kintamani kava – rūgštelės ir šokolado poskonio kava, auginama ant vulkaninės žemės.
• Tropiniai vaisiai – ananasai, mangostanai ir rambutanai, kurie čia atrodo saldesni nei bet kur kitur.

„Po žygio į Batūrą kavos skonis buvo dieviškas – gal todėl, kad ją gėriau žiūrėdama į tą patį kalną, kuris naktį išbandė mano jėgas,“ – šypsosi Justina, 30 m.

Kelionė prie Balio ugnikalnių – tai daugiau nei kelionė po salą. Tai susitikimas su gyva žeme, su jos dvasia ir su savimi. Kai stovėsi ant viršūnės ir stebėsi, kaip saulė teka virš debesų, suprasi, kad tai akimirka, kurios nepakeis jokie žodžiai ar nuotraukos.

Balis išmokys tave klausytis – vėjo, tylos, ir žemės pulso, kuris čia girdisi aiškiau nei bet kur kitur pasaulyje.